IV. Vežėjo atsakomybė

Tai atvejai, kai nustatoma, kad vežėjas žalą padarė sąmoningai (tyčia) arba tokiais veiksmais, kurie pagal bylą nagrinėjančio teismo taikomus įstatymus prilyginami tyčiniams. Vežėjo atsakomybės pradžia siejama su krovinio priėmimu vežti, o pabaiga – su jo per davimu gavėjui (CMR konvencijos 17 str. 1 p.), išskyrus atvejus, kai šalys atskirai susitaria dėl krovinio pakrovimo (iškrovimo) procedūrų (plačiau žr. CMR konvencijos 17 str. komentaro 2ą klausimą).

Tyčiniai vežėjo veiksmai suprantami kaip sąmoningi ir pakankamai tikslingi vežėjo veiksmai, dėl kurių kyla grėsmė krovinio išsaugojimui. Vertindami, ar žala buvo padaryta dėl tyčinių vežėjo veiksmų, teismai atsižvelgia tiek į objektyvius, tiek į subjektyvius kriterijus.⁷⁷ Prie objektyvių kriterijų priskiriamas nustatytų taisyklių (kelių eismo taisyklių, krovinio apsaugos taisyklių, darbo ir poilsio režimo taisyklių,

krovinio pristatymo nurodymų) nepaisymas ar pažeidimas. Tuo tarpu subjektyviu kriterijumi laikomas sąmoningas vežėjo elgesys (veikimas ar neveikimas) žinant, kad dėl tokio elgesio veikiausiai kils neigiamų padarinių.

Svarbu tai, kad, esant tyčiniams vežėjo veiksmams, žala kroviniui ne būtinai turi atsirasti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, kad svarbu nustatyti ne tik pažeidimo padarymo faktą, bet ir jo esmingumą, įtaką didesnei žalos padarymo rizikai.⁷⁸ Taigi, sprendžiant dėl komentuojamo straipsnio taikymo, turi būti vertinama, ar vežėjo veiksmai turėjo įtakos žalos atsiradimui, t. y. ar dėl jo veiksmų tiesiogiai kyla arba reikšmingai padidėja grėsmė, kad bus padaryta žala kroviniui ar kad jis bus prarastas.