IV. Vežėjo atsakomybė

CMR konvencijos 18 str. 1 p. įtvirtinta taisyklė, pagal kurią vežėjas turi įrodyti, jog krovinys buvo prarastas, sugadintas arba jį pavėluota pristatyti dėl 17 str. 2 p. įtvirtintų aplinkybių, o būtent dėl:

Paskutiniu pagrindu vežėjas galėtų būti atleidžiamas nuo atsakomybės, jei papildomai įrodytų, jog padarė viską, ką galėtų padaryti ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas tam, kad galima būtų išvengti žalos toje vietoje ir tuo metu.

Remiantis CMR konvencijos 18 str. 2 p., vežėjui įrodžius galimybę (tikėtiną priežastinį ryšį), jog krovinys buvo prarastas ar sugadintas dėl 17 str. 4 p. a–f papunkčiuose numatytų rizikos faktorių, daroma prielaida, kad dėl to ir buvo patirta nuostolių. Vežėjas, norėdamas nuginčyti reikalavimą dėl žalos (nuostolių) už krovinio sugadinimą ar praradimą atlyginimo, visų pirma turi nurodyti, kad konkrečiu atveju egzistuoja vienas arba keli įstatyme įtvirtinti rizikos faktoriai. Papildomai vežėjas turi įrodyti, kad šis arba šie faktoriai galėjo būti žalos atsiradimo tiesioginė ar netiesioginė priežastis. Ši aplinkybė nustatoma įvertinus visas faktines bylos aplinkybes, ypatingos rizikos faktorių, žalos pobūdį, žalos susidarymo mechanizmą.

Taigi, vežėjas turi įrodyti tikėtiną priežastinį ryšį tarp krovinio praradimo ar sugadinimo ir specialių rizikos faktorių. Įrodyti tikėtino priežastinio ryšio buvimą turi vežėjas, kadangi jis yra suinteresuotas paneigti savo, kaip perėmusio savo dispozicijon krovinį, kaltės prezumpciją, įtvirtintą 17 str. 1 p.