IV. Vežėjo atsakomybė

Vežėjas, priėmęs krovinį ir pasirašęs važtaraštyje, įsipareigoja sutartyje (arba užsakyme) nurodytu laiku ir iškrovimo adresu pristatyti ne sugadintą krovinį. Vežėjui praradus visą krovinį ar jo dalį, taip pat krovinį sugadinus ar pavėlavus pristatyti, atsiranda pagrindas taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, kurią reglamentuoja CMR konvencijos 17 str. Komentuojamas straipsnis įtvirtina griežtąją vežėjo civilinę atsakomybę. Tai reiškia, kad vežėjui praradus, sugadinus ar pavėlavus pristatyti krovinį, vežėjas visuomet bus laikomas kaltu, jeigu ne įrodys jo atsakomybę šalinančių aplinkybių, įtvirtintų 17 str. 2 ir 4 p. Tokiais atvejais asmeniui, besikreipiančiam į teismą (krovinio gavėjui, siuntėjui, užsakovui), pakanka įrodyti faktą, kad krovinys buvo prarastas, sugadintas ar krovinio pristatymo terminas buvo viršytas kroviniui esant vežėjo žinioje, taip pat tai, kad dėl tokių vežėjo veiksmų / neveikimo buvo patirta žala (nuostoliai) (pavyzdžiui, vežėjui pavėlavus pristatyti krovinį, krovinio gavėjas turėjo sumokėti baudą dėl pavėluoto prekių pristatymo).

CMR konvencijos 17 str. 1 p. išskiriami trys vežėjo civilinės atsakomybės pagrindai: krovinio praradimas, krovinio sugadinimas bei vėlavimas pristatyti krovinį. Atskirti kiekvieną iš nurodytų pagrindų yra svarbu, kadangi skiriasi kiekvieno iš šių pagrindų senaties termino pradžia (CMR konvencijos 32 str. 1 p.) ir vežėjo mokamos kompensacijos dydis (CMR konvencijos 23 str.).

Krovinio praradimu laikomi tokie atvejai:

Daliniu krovinio praradimu laikytini atvejai, kai prarandama tik dalis krovinio (kiekybinis kriterijus), o kita jo dalis pristatoma.⁵²