VII. Sutarčių, prieštaraujančių konvencijai, negaliojimas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra ne kartą pabrėžęs, kad CMR konvencija turi griežto (specialaus) reguliavimo efektą ir klausimai, kurie patenka į jos reglamentavimo sritį, laikomi sureguliuotais išsamiai ir jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo negali mi. Skirtingai nuo kitų privatinės teisės norminių aktų, dauguma CMR konvencijos nuostatų yra imperatyvios ir palieka labai mažai laisvės pervežimo sutartį sudarančioms šalims.¹¹³ Todėl visi susitarimai, kaip numato CMR konvencijos 41 str., kuriais tiesiogiai arba netiesiogiai nukrypstama nuo CMR konvencijos, laikomi negaliojančiais. Šalys vežimo sutartyje negali susitarti nei dėl palankesnių, nei dėl griežtesnių sąlygų tiek pervežėjui, tiek ir siuntėjui. Pavyzdžiui, niekiniais ir ne galiojančiais turėtų būti pripažintini visi šalių susitarimai dėl didesnės vežėjo atsakomybės, nei nustatyta CMR konvencijoje.

CMR konvencijos 41 str. nustatyta, kad visi susitarimai, kuriais tiesiogiai arba netiesiogiai nukrypstama nuo CMR konvencijos, laikomi negaliojančiais, išskyrus CMR konvencijos 40 str. numatytą galimybę vežėjams sudaryti tarpusavio susitarimus dėl nuostolių tarp jų paskirstymo ir šių atlyginimo kitaip, negu nurodyta CMR konvencijos 37 ir 38 str. Jeigu šios teisės normos pagrindu atitinkamas šalių susitarimas (pa vyzdžiui, susitarimas dėl didesnės vežėjo atsakomybės) pripažįstamas negaliojančiu, tai automatiškai nedaro negaliojančiomis kitų sutarties sąlygų.

CMR konvencijos 41 str. 1 d. nuostata neretai remiasi ir vežėjai, siekdami pripažinti negaliojančiu vežimo sutartyje įtvirtintą susitarimą dėl baudos sumokėjimo vėluojant pristatyti krovinį. Nors Lietuvos teismai paprastai pritaria šiai vežėjų pozicijai ir neleidžia taikyti vežėjams baudų už tokio pobūdžio pažeidimus, tačiau, komentaro autorių nuomone, toks teismų požiūris kritikuotinas (plačiau skaityti CMR konvencijos 23 str. komentaro 4ą klausimą).