VI. Nuostatos, susijusios su vežimais, kuriuos paeiliui vykdo keli vežėjai

Vežėjai turi teisę tarpusavyje sudaryti sutartis, kurių sąlygos skirtųsi nuo nuostatų, išdėstytų 37 ir 38 straipsniuose.

Tačiau CMR konvencijos 40 str. įtvirtina išimtį iš minėtos taisyklės. Pagal CMR konvencijos 40 str., vežėjai, vežę tą patį krovinį pagal vieną sutartį, gali tarpusavyje susitarti dėl nuostolių paskirstymo tarp vežėjų ir jų atlyginimo kitaip, negu nurodyta CMR konvencijos 37 str. ir 38 str. Pavyzdžiui, vežėjai gali susitarti, kad, nustatant kiekvieno iš jų atsakomybės laipsnį, bus remiamasi ne vežėjo gautu atlyginimu už vežimą, bet nuvažiuotu atstumu vežant krovinį, arba kad atsakomybę už žalą prieš krovinio siuntėją ar gavėją prisiima tas vežėjas, dėl kuriam priklausančios transporto priemonės netinkamos būklės buvo padaryta žala kroviniui.

Svarbu turėti omenyje, kad tokie susitarimai galioja tik šalių, sudarančių tokį susitarimą, atžvilgiu. Taigi, toks susitarimas negali saistyti kitų asmenų, kurie turi reikalavimo teises į vežėjus, t. y. negali paveikti krovinio siuntėjo ar gavėjo teisių, pareigų ar teisėtų interesų, gauti žalos atlyginimą CMR konvencijos 36 str. nustatyta tvarka. Todėl, pavyzdžiui, susitarimas, kuriuo būtų ribojama krovinio siuntėjo teisė pasirinkti, kuriam vežėjui reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, greičiausiai būtų pripažintas niekiniu ir negaliotų remiantis CMR konvencijos 41 str.