VI. Nuostatos, susijusios su vežimais, kuriuos paeiliui vykdo keli vežėjai

CMR konvencijos 38 str. įtvirtina atsakomybės paskirstymo taisyklę, kai vienas iš vežėjų yra nemokus. Kaip nurodoma komentuojama me straipsnyje, jeigu kuris nors vežėjas yra nemokus, jam tenkanti, bet nesumokėta nuostolių atlyginimo dalis paskirstoma visiems kitiems vežėjams proporcingai nuo jiems priklausančių atlygių už vežimą. Nemokaus vežėjo nesumokėtos nuostolių atlyginimo dalies pa skirstymo kriterijus yra vežėjams priklausantis atlygis už vežimą, bet ne atsakomybės dalis, kaip, pavyzdžiui, numatyta CMR konvencijos 37 str.

Nemokumo sąvoka yra nustatoma pagal nacionalinės teisės nuostatas. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2 str. 8 d. nemokumą apibrėžia kaip būseną, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

Atsižvelgiant į tai, kad komentuojamas straipsnis yra skirtas apsaugoti siuntėjo interesus, siekiant užtikrinti visišką nuostolių atlyginimą, vežėjo nemokumo atveju nesumokėta nuostolių atlyginimo dalis paskirstytina kitiems vežėjams nepriklausomai nuo to, ar šie vežėjai buvo kalti dėl nuostolių atsiradimo, ar ne. Todėl netgi tuo atveju, kai dėl nuostolių atsiradimo kaltas tik nemokus vežėjas, tai nepanaikina likusių vežėjų pareigos atlyginti nesumokėtą nuostolių dalį proporcingai nuo jiems priklausančių atlygių už vežimą.