Krovinių vežimo sutartis: kodėl reikalinga rašytinė forma ir ką bei kodėl būtina aptarti?

Nors praktikoje ginčai, kylantys iš pervežimo santykių, tampa ne tik keblesni, bet ir dažnesni, o situacijos, dėl kurių jie kyla, dažnai yra pasikartojančios, užsakydami krovinio pervežimą užsakovai vis dar dažnai linkę manyti, kad užpildytas važtaraštis ginčo atveju taps jų gelbėjimosi ratu ir jame jie galės rasti atsakymus į visus kilusius klausimus. Tačiau važtaraštis nėra sutartis. Važtaraštis yra dokumentas, patvirtinantis vežimo sutarties sudarymą, krovinio perėjimą vežėjo dispozicijon. Ir nors važtaraštis išties turi svarbią įrodomąją reikšmę, tai nereiškia, kad krovinių vežimo sutarčių (užsakymų) sudarymas yra beprasmis. Važtaraštyje tėra nurodomi pagrindiniai, labiau techniniai su krovinio transportavimu susiję duomenys, tačiau nei pervežimo kaina ir atsiskaitymo tvarka, nei terminai, per kuriuos vežėjas įsipareigojo pristatyti krovinį į paskirties vietą, nei daugelis kitų reikšmingų sąlygų važtaraštyje nėra nurodomos.

Dėl šios priežasties vežimus siūlytina vykdyti pagal iš anksto pasirašytą ir suderintą pervežimų sutartį, kuri gali būti tiek vienkartinė, tiek ilgalaikė (tokia, kurios pagrindu būtų vykdomi daugkartiniai užsakymai dėl pervežimų). Šalims sutartyje detaliai aptarus vežimo vykdymo sąlygas, vežimo procesas taps aiškesnis, sutarčių šalys taps labiau apsaugotos, o ginčo dėl konkretaus pervežimo vykdymo tikimybė sumažės. 

Be abejo, visuomet yra galimybė surasti kokį nors sutarties šabloną internete. Tačiau labai dažnai toks šablonas ne tik, kad neatitinka veiklos specifikos, bet ir nėra išsamus, jame nėra visų būtinų aptarti sąlygų. Jau nekalbant apie tai, kad rastuose šablonuose neretai pasitaiko sąlygų, kurios skamba gražiai ir protingai, tačiau vėliau gali paaiškėti, kad jos naudingesnės kitai šaliai arba pagal atitinkamos valstybės teisę apskritai nėra galiojančios. 

Todėl kiekvienai bendrovei, siekiančiai sumažinti ginčų kilimo riziką ir grėsmes kartu apsaugant savo interesus, yra naudinga turėti parengtą sutarties projektą, kuriame atskirai turėtų būti aptartos šios esminės sąlygos:

1. Užmokestis už vežimą. Praktikoje vis dar pasitaiko atvejų, kai ši iš pirmo žvilgsnio itin paprasta sutarties sąlyga tampa tikru galvos skausmu dėl to, kad šalys tiksliai neįvardija, ką apima užmokestis už vežimą. Svarbu tiksliai įvardinti, ar tai yra atlygis, kuris apima visus vežėjo pagal sutartį atliekamus veiksmus (pvz., dokumentų įforminimą, krovinio pakrovimą, iškrovimą – jei dėl to susitarta), ar tik pačią vežimo paslaugą; ar į užmokestį yra įskaičiuotas sutartas užmokesčio už vežimą priedas (už deklaruotą / papildomą krovinio vertę) ir pan.;
2. Atsiskaitymo terminai. Itin svarbi sąlyga tam, kad vežėjas žinotų, nuo kurio momento jis turi teisę reikalauti užmokesčio už vežimą. Terminas gali būti įvardintas konkrečia data, dienomis, savaitėmis, mėnesiais arba įvykiu (pvz., kitą dieną po važtaraščio gavimo). Svarbu, kad terminas būtų aiškus ir nedviprasmiškas;
3. Informacija apie krovinį (pavadinimas, prekės kodas, svoris, matmenys) bei specialios krovinio gabenimo sąlygos (įskaitant, bet neapsiribojant, krovinio gabenimo temperatūra, reikalavimai transporto priemonei (šaldytuvinė, tentinė puspriekabė), konkretus krovinio pakrovimo būdas ir kt.);
4. Netesybos (baudos, delspinigiai) už vėlavimą atsiskaityti, prastovas, krovinio nepateikimą, atsisakymą pateikti krovinį ir kt. bei jų dydis. Netesybos skatina kitą šalį įvykdyti savo prievoles. Sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti ir kurie laikomi minimaliais nuostoliais. Netesybas svarbu aptarti sutartyje todėl, kad jos galioja tik tada, jei dėl jų susitarta raštu (tik raštu galima susitarti dėl netesybų);
5. Kas yra atsakingas už krovinio pakrovimą ir iškrovimą. Priešingai nei Kelių transporto kodeksas (kuris taikomas vidaus vežimams), CMR konvencija (taikoma tarptautiniams pervežimams) nereglamentuoja krovinio pakrovimo ir / ar iškrovimo procedūrų ir nenumato, kas yra atsakingas už kroviniui padarytą žalą šių procedūrų atlikimo metu, todėl dėl jų turi būti susitarta atskirai. To nepadarius, tačiau krovinį sugadinus jį pakraunant / iškraunant, gali kilti ginčas dėl to, kas yra atsakingas už padarytą žalą;
6. Draudimas perkrauti krovinį (jei tai daryti draudžiama). Krovinio perkrovimo į kitą transporto priemonę metu kroviniui gali būti padaryta žala. Tokiu atveju, sutartyje nesant draudimo perkrauti krovinį, gali kilti papildomų ginčų dėl vežėjo atsakomybės už padarytą kroviniui žalą dėl jo perkrovimo ir vežėjo atsakomybės dydžio;
7. Papildomos išlaidos. Svarbu aiškiai aptarti, kaip apmokamos ir ar apskritai apmokamos papildomos vežėjo išlaidos, pvz., už nuvažiuotus papildomus kilometrus, kadangi atsiradus būtinybei keisti maršrutą, užsakovas gali atsisakyti atlyginti išlaidas (ar jų dalį), patirtas už papildomai nuvažiuotą atstumą;
8. Krovinio vertė. CMR konvencija įtvirtina ribotą vežėjo civilinę atsakomybę, todėl net ir didelės vertės kroviniui padaryta žala gali būti atlyginta tik nedidele dalimi. Didesnės kompensacijos iš vežėjo gali būti pareikalauta, jeigu buvo deklaruota krovinio vertė arba papildoma krovinio vertė;
9. Pasikrovimo / išsikrovimo terminai. Iš vežėjų dažnai pasigirsta skundai, kad jiems atvykus į pasikrovimo / išsikrovimo vietą, tenka laukti ir to laukimo išlaidų niekas nepadengia. Dėl šios priežasties patartina sutartyje numatyti terminus pakrovimo-iškrovimo darbams atlikti (paprastai tokie terminai aptariami valandomis arba paromis). Sutartyje nustatyto termino pakrovimo-iškrovimo darbams atlikti praleidimas sąlygoja užsakovo atsakomybę, kuri gali būti įtvirtinama sutartyje netesybų už prastovą forma arba laukimo paslaugos mokesčiu;
10. Sutarties keitimo tvarka. Vykdant sutartį gali iškilti poreikis skubiai pakeisti krovinio pristatymo vietą. Kadangi vienašališkas sutarties pakeitimas paprastai nėra leidžiamas (išskyrus, jei tokio pakeitimo galimybė numatyta sutartyje arba įstatyme), verta numatyti paprastesnę (patogesnę) sutarties sąlygų keitimo tvarką;
11. Sutarties nutraukimo tvarka. Įstatyme įtvirtintos bendrosios nuostatos dėl sutarties nutraukimo, tačiau pastarosios gana dažnai apsunkina galimybes greitai ir be didesnių papildomų išlaidų nutraukti sutartį, todėl sutartyje turėtų būti aiškiai susitarta dėl lengvesnės sutarties nutraukimo tvarkos, suteikiant galimybę abiem šalims nutraukti sutartį;
12. Ginčų sprendimo vieta (teismingumas). Kiekviena šalis turėtų būti suinteresuota ginčus spręsti teisme, kuris būtų jos šalyje ir tame mieste, kuriame yra jos buveinė, todėl svarbu aptarti, kokiame teisme būtų sprendžiami kilę ginčai. Be to, sutartyje taip pat gali būti numatyta ir arbitražinė išlyga (t. y., susitarimas perduoti ginčą nagrinėti arbitražo teismui), kuri galioja tik tada, jei dėl jos susitarta raštu.

Aukščiau nurodytos sutarčių nuostatos ar tokių nuostatų nebuvimas praktikoje sukelia daugiausia ginčų tarp pervežimo santykių dalyvių. Bet kokiu atveju, net ir aptariant aukščiau nurodytus aspektus svarbu atminti, kad sudaroma sutartis neturėtų būti perkrauta nereikalingu tekstu, netrukdytų dirbti, tačiau kartu būtų išsami (t. y., joje būtų aptartos visos potencialiai probleminės situacijos, galinčios iškilti sutarties sudarymo metu) bei aiški (joje neturėtų būti dviprasmiškų žodžių, gramatiškai sudėtingų konstrukcijų). Būtent aiškumas, išsamumas ir verslo poreikių atitikimas yra geros sutarties kriterijai. Sutartis, neatitinkanti šių kriterijų, gali ne padėti, bet dargi apsunkinti sutartinius santykius bei sąlygoti papildomus ginčus.

Šalims, sudarančioms sutartis tarptautiniam krovinio pervežimui, taip pat derėtų atminti ir vieną svarbią CMR konvencijoje numatytą taisyklę, susijusią su sutarties sąlygų galiojimu. CMR konvencijoje numatyta, jog visi susitarimai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios konvencijos, laikomi negaliojančiais (CMR konvencijos 41 str.). Todėl vežimo sutarties šalys gali sudaryti vežimo sutartį pagal tokias taisykles, kurias numato sutarties šalių nacionalinė teisė, tačiau tokioje sutartyje neturėtų atsirasti sąlygų, kurios prieštarauja CMR konvencijai, nes jos paprasčiausiai negalios. Kaip antai, negaliotų šalių susitarimas dėl baudų taikymo vežėjui už pavėluotą krovinio pristatymą arba už pavėluotai pateiktą transporto priemonę – tokie susitarimai teismų praktikoje vertinami kaip prieštaraujantys CMR konvencijai. Nurodytais atvejais gali būti reikalaujama tik nuostolių (kurių įrodinėjimas ženkliai skiriasi nuo reikalavimo priteisti baudą pagrindimo) ir tai ne daugiau nei frachto dydžio (t. y. ne daugiau nei užmokestis už vežimą), išskyrus atvejus, kai nustatoma vežėjo tyčia ar didelis neatsargumas.

„VŽ SUTARTYS“ LOGISTIKOS SUTARČIŲ SĄRAŠAS