Nepalaikoma naršyklė
Palaikomos naršyklės

Jūsų dabartinė naršyklė negali atvaizduoti „VŽ Sutartys“ portalo.
Naudokite vieną iš pavaizduotų naršyklių.

Užsakymas
svg
Registruokitės ir išbandykite sutarčių vedlį nemokamai

Galėsite pdf formatu atsisiųsti naujausią teisinį reguliavimą atitinkančią profesionalių teisininkų parengtą Darbo sutartį.

Pildydami pasirinkite jums aktualias nuostatas dėl:

  • darbo ir poilsio laiko režimo,
  • nuotolinio darbo,
  • konfidencialios informacijos apsaugos,
  • darbdavio patirtų mokymosi išlaidų atlyginimo
  • interesų konflikto, intelektinės nuosavybės ir kt.

Ginčai dėl pavėluoto krovinio pristatymo: kada baudos negalioja ir ko gali reikalauti užsakovas?

Artūras Vaišvila

Advokatų kontora TRINITI JUREX | Asocijuotas partneris, advokatas

Vežėjo, priėmusio vežti krovinį, pareiga sutartyje (užsakyme) nurodytu laiku ir iškrovimo adresu pristatyti nesugadintą krovinį neabejotinai yra viena svarbiausių. Siekiant užtikrinti, kad ši pareiga būtų įvykdyta tinkamai, pervežimo sutartyse neretai nurodomos baudos už vėlavimą pristatyti krovinį, už pavėluotai pateiktą transporto priemonę bei transporto priemonės nepateikimą. Nors baudos įtvirtinamos daugiau prevenciniu tikslu (užsakovas jaučiasi labiau užtikrintas, kad krovinys pristatymo vietą pasieks laiku, o vežėjas yra labiau suinteresuotas laikytis šalių susitarimo, žinodamas, kokie padariniai jo gali laukti).

Tokiais atvejais asmenys, turintys teisę sutarties pagrindu reikalauti sumokėti baudas, pateikdami pretenziją tikisi, kad ji bus patenkinta geranoriškai. Blogiausiu atveju – priskaičiuotas baudas pavyks prisiteisti teismo keliu. Tačiau vien tik pretenzijos ar ieškinio pateikimas (net jei jis ir pagrįstas faktinių aplinkybių dalyje) negarantuoja, kad priskaičiuotos baudos bus sumokėtos ar priteistos. Vežimo sutarties sąlygų, kuriomis nukrypstama nuo CMR konvencijos, pripažinimas negaliojančiomis bei pretenzijų ar ieškinio pateikimo terminų praleidimas gali tapti tomis vienintelėmis priežastimis, kodėl prašomos sumokėti baudos gali taip ir likti „popierinėmis“ baudomis, o patirti nuostoliai – neatlyginti.

Kas laikoma vėlavimu pristatyti krovinį, nurodyta CMR konvencijos 19 str.:

  1. kai krovinys nepristatomas suderintais (važtaraštyje, sutartyje ar kituose dokumentuose) terminais;
  2. jeigu dėl pristatymo terminų nebuvo susitarta – įvertinus konkrečias vežimo aplinkybes (terminas tokiu atveju apskaičiuojamas pagal laiką, normaliomis sąlygomis reikalingą pareigingam vežėjui atlikti vežimą (protingo laiko kriterijus);
  3. kai krovinys kraunamas dalimis – faktinei vežimo trukmei esant didesnei už laiką, kuris įprastomis sąlygomis reikalingas vežėjui atlikti vežimą. 

Kaip minėta, pervežimo santykių dalyviai, manydami, kad yra laisvi susitarti dėl prisiimamų pareigų ir atsakomybės už netinkamą jų vykdymą, į sutartis nevengia įtraukti nuostatų dėl baudų (netesybų) taikymo vežėjui už pavėluotą krovinio pristatymą. Kadangi vėlavimas pristatyti krovinį dažnai būna tiesiogiai susijęs ir su pavėluotu transporto priemonės pateikimu bei jos nepateikimu, baudos (netesybos) yra nustatomos ir už šių vežėjui tenkančių pareigų pažeidimą. Tokiais atvejais baudos svyruoja nuo 50 iki 200 EUR už kiekvieną vėlavimo dieną.

Nors sutarties laisvės principas komerciniuose santykiuose taikomas gana plačiai, tarptautinių krovinių pervežimo santykiuose šis principas vis tik turi gana aiškias ribas.
CMR konvencijos 41 str. 1 d. nustatyta, kad visi susitarimai, kuriais tiesiogiai arba netiesiogiai nukrypstama nuo CMR konvencijos, laikomi negaliojančiais, išskyrus CMR konvencijos 40 str. numatytą galimybę vežėjams sudaryti tarpusavio susitarimus dėl nuostolių tarp jų paskirstymo ir šių atlyginimo kitaip, negu nurodyta CMR konvencijos 37 ir 38 str.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šio straipsnio nuostatą, yra ne kartą nurodęs, kad CMR konvencija turi griežto (specialaus) reguliavimo efektą ir klausimai, kurie patenka į jos reglamentavimo sritį, laikomi sureguliuotais išsamiai ir jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo negalimi. Skirtingai nuo kitų privatinės teisės norminių aktų, dauguma CMR konvencijos nuostatų yra imperatyvios ir palieka labai mažai laisvės pervežimo sutartį sudarančioms šalims.

Nors CMR konvencijoje niekur nėra nurodyta, kad šalys iš anksto negali susitarti dėl minimalių nuostolių (baudos), Lietuvos teismų pozicija yra ypač kategoriška dėl vežimo sutarčių nuostatų, kurios išplečia vežėjo atsakomybės ribas (t. y. pablogina vežėjo padėtį), lyginant su ribomis, numatytomis CMR konvencijoje. Ką tai reiškia? Jei vežimo sutartyje šalys susitars, kad už pavėluotą krovinio pristatymą vežėjas privalo mokėti užsakovui sutarto dydžio baudą už vėlavimą pristatyti krovinį, ir vežėjui atsisakius geranoriškai baudą sumokėti užsakovas kreipsis į Lietuvos Respublikos teismą dėl priskaičiuotos baudos priteisimo, yra didelė tikimybė, kad užsakovas taip ir liks nieko nepešęs, bet dargi patirs papildomas išlaidas.

Pastaruoju metu Lietuvos teismai vis dažniau linkę tokias vežimo sutarčių nuostatas pripažinti negaliojančiomis, kaip prieštaraujančias CMR konvencijai. Tokius savo sprendimus teismai grindžia būtent minėta CMR konvencijos 41 str. 1 d. Teismui pripažinus, kad atitinkama vežimo sutarties sąlyga negalioja, nes prieštarauja CMR konvencijai, kita šalis nebegali šia sutarties sąlyga remtis ir jos pagrindu kažko reikalauti iš kitos šalies. Tokiu atveju šalių santykiams būtų taikomos CMR konvencijos nuostatos, o ne vežimo sutarties (užsakymo) sąlygos. Klausimas, ko tada užsakovas, kaip nukentėjusi šalis, tokiais atvejais gali reikalauti?

Pagal CMR konvenciją iš vežėjo už pristatymo termino viršijimą gali būti reikalaujama tik nuostolių (pavyzdžiui, gavėjo sumokėtos netesybos arba papildomi importo mokesčiai dėl krovinio pavėluoto pristatymo, nuostoliai dėl uždelsto pardavimo, kainų sumažėjimo ir pan.), kurių įrodinėjimas ženkliai skiriasi nuo reikalavimo priteisti baudą pagrindimo. Ir tai, atlyginami nuostoliai gali būti ne daugiau nei frachto dydžio (t. y. ne daugiau nei užmokestis už vežimą), išskyrus atvejus, kai nustatoma vežėjo tyčia ar didelis neatsargumas.

Dar vienas labai svarbus momentas (net jei nuostoliai dėl pristatymo termino viršijimo ir yra faktiškai patirti), kad ieškinys teisme dėl nuostolių atlyginimo gali būti pareikštas tik tuo atveju, jeigu vežėjui buvo raštu pateiktas reikalavimas atlyginti nuostolius dėl pavėluoto krovinio pristatymo per 21 dieną nuo krovinio gavimo momento (CMR konvencijos 30 str. 3 p.) ir šio reikalavimo vežėjas geranoriškai nepatenkino. Negaliojančiomis galėtų būti pripažintos ir vežimo sutarties sąlygos, kuriomis pakeičiami pretenzijų vežėjui pateikimo terminai, įtvirtinti CMR konvencijos 32 str. Ypač, kai pretenzijų pareiškimo terminai yra prailginami, nes dėl to pabloginama vežėjo padėtis.

Svarbu atminti ir tai, kad tam tikrais atvejais pavėlavus pristatyti krovinį, toks vėlavimas gali būti vertinamas kaip krovinio praradimas. Jeigu vežėjas vėluoja pristatyti krovinį daugiau nei 30 dienų, skaičiuojant nuo šalių suderinto pristatymo termino, o jeigu pristatymo terminas nebuvo suderintas, – daugiau nei 60 dienų nuo to momento, kai krovinį perėmė vežėjas, toks vėlavimas pristatyti krovinį gali būti laikomas viso krovinio praradimu pagal CMR konvencijos 20 str. 1 p. Pavėlavus pristatyti krovinį per 20 str. 1 p. nurodytą terminą arba jo nepristačius, krovinio siuntėjas įgyja teisę reikalauti kompensacijos už krovinio praradimą. Kompensacijos dydis tokiu atveju skaičiuojamas pagal CMR konvencijos 23 str. numatytas taisykles. Net jei krovinys vėliau ir atsirastų, krovinio gavėjas ar siuntėjas nepraranda teisės reikšti pretenzijų dėl patirtų nuostolių atlyginimo.
O kaip yra su baudomis už pavėluotai pateiktą transporto priemonę bei transporto priemonės nepateikimą?

Vadovaujantis Lietuvos teismų praktika, pavėluotas transporto priemonės pateikimas ir krovinio pristatymo termino pažeidimas yra tiesiogiai susiję, todėl pavėluoto transporto priemonės pateikimo atveju galima taikyti CMR konvencijos 23 str. 5 d. įtvirtintą vežėjo atsakomybę, jei transporto priemonės nepateikimas sąlygojo vėlavimą pristatyti krovinį. Taigi, pavėluoto transporto priemonės pateikimo atveju iš vežėjo tėra galima reikalauti kompensuoti dėl pavėluoto krovinio pristatymo atsiradusius nuostolius, kurie neturi būti didesni kaip užmokestis už vežimą.

Tačiau aukščiau nurodyta praktika nėra taikytina vežėjo atsakomybės už transporto priemonės nepateikimą pakrauti atveju. Nors vežimo santykių dalyviai buvo linkę vadovautis nurodyta teismų praktika, taikytina tuo atveju, kai transporto priemonė, nors ir pavėluotai, pateikiama pakrauti, 2019 m. pabaigoje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, priimdamas galutinę ir neskundžiamą nutartį ginče dėl vežėjo civilinės atsakomybės už transporto priemonės nepateikimą kroviniui vežti vežimo sutartyje nustatytu terminu, išaiškino, kad CMR konvencijos 23 str. 5 d. norma negali būti taikoma tuo atveju, kai vežėjas nepateikė transporto priemonės pakrauti, nes tokia teisinė situacija nepatenka į CMR konvencijos reguliavimo sritį. Atitinkamai teismas nurodė, kad suformuota teismų praktika, kai transporto priemonė, nors ir pavėluotai, pateikiama, nėra taikytina tais atvejais, kai transporto priemonė apskritai nėra pateikiama.

Įvertinus Lietuvos teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus, darytina išvada, kad vežimo santykių dalyvių susitarimai tiek dėl baudų už vėlavimą pristatyti krovinį, tiek už pavėluotai pateiktą transporto priemonę yra pripažįstami negaliojančiais ir neįpareigoja vežėjo. Vėlavimo pristatyti krovinį ir pavėluoto transporto priemonės pateikimo atveju iš vežėjo gali būti reikalaujama atlyginti tik ne didesnius kaip užmokestis už vežimą nuostolius (pavėluoto transporto priemonės pateikimo atveju dargi papildomai įrodžius, kad transporto priemonės nepateikimas sąlygojo vėlavimą pristatyti krovinį). Tuo tarpu transporto priemonės nepateikimo atveju užsakovas gali reikalauti baudos ir / arba nuostolių, nes pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, CMR konvencijoje toks klausimas nėra sureguliuotas, todėl dėl to kilę ginčai spręstini pagal nacionalinius įstatymus ar kitus specialius tarptautinės teisės aktus. 

Nors šiame komentare nurodytus išaiškinimus yra pateikęs Lietuvos teismas, tačiau, kadangi CMR konvencija yra tarptautinė sutartis, ją aiškindamos ir taikydamos valstybės – konvencijos dalyvės – turėtų atsižvelgti ir į šios konvencijos aiškinimo ir taikymo praktiką kitose valstybėse narėse.
Nepaisant to, svarbu paminėti, kad paskirų užsienio valstybių teismai CMR konvencijos nuostatas dėl atsakomybės už vėlavimą pristatyti krovinį gali aiškinti visiškai priešingai nei Lietuvos teismai.

LOGISTIKOS SUTARTYS

PLAČIAU APIE „VŽ SUTARTYS“