Kokias pagrindines klaidas sudarant laidavimo sutartis daro kreditoriai, skolininkai ir laiduotojai?

Laidavimas, greta hipotekos, šiandien yra ko gero populiariausia prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė, ypač, kai kalbame apie bankų ir finansinį sektorių (čia jie neretai taikomi ir kartu). Jau tapo įprasta praktika, kad suteikiant net ir hipoteka užtikrinamą kreditą juridiniam asmeniui, reikalaujama ir jo vadovo ir / ar dalyvio (-ių) laidavimo. 

Pagal bendrą taisyklę, laiduotojas yra solidariai atsakingas kreditoriui kartu su pagrindiniu skolininku. Tai reiškia, kad laiduotojas praktiškai tampa pagrindinio skolininko bendraskoliu ir kreditorius turi pasirinkimo teisę reikalauti grąžinti visą įsiskolinimą ar bet kurią jo dalį tiek iš pagrindinio skolininko, tiek iš laiduotojo. Todėl laidavimo sutarties pasirašymo jokiais atvejais negalima vertinti kaip „tiesiog formalumo“ (būtent šį motyvą ginčydami savo pasirašytas laidavimo  sutartis dažnai naudoja laiduotojai – kad pagrindinis skolininkas ar kreditorius poreikį pasirašyti laidavimo sutartį jiems motyvavo „paprastu formalumu“, o jie patys esą nesuprato, kokias teisines pasekmes sukels laidavimo sutarties pasirašymas). Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kokios svarbios yra tikslios laidavimo sutarties tekstinės formuluotės. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) pakankamai seniai pasisakė, kad laidavimo sutarties sąlygos formuluotė „laiduotojo atsakomybė yra neribojama jokiais terminais“ nereiškia, kad laiduojama iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo ir šis terminas reiškia ne tą patį, kaip „laiduojama iki visiško prievolių įvykdymo“ – „laiduotojo atsakomybė neribojama jokiais terminais“ reiškia, kad susitarta tik dėl neterminuoto laidavimo, kuriam taikomi LR CK įtvirtinti laidavimo pabaigos terminai (neterminuotas laidavimas baigiasi suėjus dvejiems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos, jei per tą laiką laiduotojui nepareiškiamas ieškinys).

Kokias gi pagrindines klaidas sudarant laidavimo sutartis daro kreditoriai, skolininkai ir laiduotojai ir į ką dar vertėtų atkreipti dėmesį? Pateikiame kelis svarbiausius aspektus, kurie dažniausiai tampa ginčų, kylančių iš laidavimo teisinių santykių, pagrindu:

• Įstatymas laidavimui numato privalomą rašytinę formą ir formos reikalavimų nesilaikymas laidavimo sutartį daro negaliojančia. Tačiau iš karto būtina pažymėti, kad laidavimo sutartis neprivalo visais atvejais būti išdėstyta atskiru dokumentu – sąlyga dėl laidavimo gali būti įrašyta ir į sutartį, kurioje įtvirtinta pagrindinė prievolė (pvz., paskolos sutartis). Laidavimo sutartyje (arba sąlygoje dėl laidavimo) privalo būti konkrečiai įvardyti laiduotojas, kreditorius ir prievolė, už kurią laiduojama (būtinosios laidavimo sutarties sąlygos). Rašytinės formos turi būti ir visi vėlesni laidavimo sutarties pakeitimai. Dar vienas aspektas, ypač aktualus esamoje pandemijos situacijoje – rašytinei formai prilyginami šalių pasirašyti dokumentai, perduoti telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą. 
• Laiduotojo fizinio asmens sutuoktinio sutikimas / laiduotojo juridinio asmens valdymo organo sutikimas dėl laidavimo sutarties sudarymo. Jei laiduotojas – fizinis asmuo – yra sudaręs santuoką, tikslinga užtikrinti, kad visais atvejais laidavimo sutartį pasirašytų ir laiduotojo sutuoktinis. Praktikoje dažni atvejai, kuomet laidavimas ginčijamas tuo pagrindu, kad jis neatitinka šeimos interesų, buvo sudarytas nesant sutuoktinio sutikimo ir kt. Ir atitinkamai, jei laiduotojas yra juridinis asmuo, prieš pasirašant laidavimo sutartį tikslinga patikrinti tokio laiduotojo įstatus (ar jie nenumato poreikio gauti laiduotojo valdymo organo sutikimo laidavimo sutarčiai sudaryti), taip pat ar laidavimo sutarties sudarymas nepažeidžia teisės aktų, reglamentuojančių skolininko, kaip juridinio asmens, veiklą, reikalavimų (pvz., pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą laidavimo sutarčiai, priklausomai nuo prisiimamos prievolės dydžio, gali būti reikalingas valdybos sutikimas (jei valdyba sudaryta)) ir kt.
• Laidavimo sutarties likimas iš esmės pasikeitus pagrindinei prievolei. Įstatymas įtvirtina, kad esminis pagrindinės prievolės pasikeitimas (pvz., ženklus skolos dydžio padidėjimas, skolos grąžinimo termino ženklus pratęsimas ir kt.) ar kitoks esminis laiduotojo teisinės padėties pasunkinimas lemia laidavimo pasibaigimą, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita. Žinoma, kad tai, ar laiduotojo prievolė pasikeitė „iš esmės“ ar „ne iš esmės“ yra vertinamosios sąvokos ir dėl jų galimai ilgai ir nuobodžiai ginčytis, tačiau žiūrint iš kreditoriaus pozicijų, yra naudinga ir tikslinga aiškiai numatyti, kad laiduotojo prievolė išlieka ir iš esmės pasikeitus pagrindinei prievolei (galima nurodyti ir nebaigtinį sąrašą, kas laikoma tuo esminiu pasikeitimu). Ir, priešingai, žiūrint iš laiduotojo pozicijos, būtina atidžiai išanalizuoti, kas su jo prievole nutiks pakitus pagrindinei prievolei ir numatyti draudimą keisti laidavimo sutartį be laiduotojo sutikimo (arba galima numatyti konkrečias ribas (pvz., sumą, terminą), kiek pagrindinė prievolė gali būti keičiama be laiduotojo rašytinio sutikimo).
• Laidavimo pabaigos momento tinkamas nustatymas. Praktikoje laidavimo sutartyse dažniausiai laidavimo pabaiga yra siejama su visišku ir tinkamu pagrindinės prievolės įvykdymu, t. y. numatoma, kad „laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo“. Ši sąlyga reiškia, kad laidavimo santykiams negali būti taikos LR CK nuostatos, numatančios, kad „kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio“ (terminuoto laidavimo atveju) ir „kai buvo laiduota nenustatytam laikui, taip pat kai prievolės įvykdymo terminas nenurodytas arba apibūdintas pareikalavimo momentu ir nėra kitokio susitarimo, laidavimas baigiasi suėjus dvejiems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos, jeigu kreditorius per šį terminą nepareiškia ieškinio laiduotojui” (neterminuoto laidavimo atveju). Žiūrint iš kreditoriaus perspektyvų, tikslinga sąlygą dėl laidavimo galiojimo iki visiško prievolės įvykdymo aiškiai numatyti visais atvejais - priešingu atveju, laiduotojas turės teisę remdamasis nurodytais 3 mėn.  ir 2 m. terminais ir tuo pagrindu gintis nuo pareikšto reikalavimo pagal laidavimo sutartį.

Taigi akivaizdu, kad tiek žiūrint iš laiduotojo, tiek ir iš skolininko, tiek ir iš kreditoriaus pozicijų, egzistuoja atskiri „saugikliai“, kuriuos tinkamai įvertinus ir perkėlus į laidavimo sutartį galima pagal poreikį tiek apsaugoti skolininką nuo neadekvačios apimties, „iki gyvos galvos” galiosiančių įsipareigojimų, tiek ir garantuoti, kad kreditorius nepraras galimybės pasinaudoti laidavimo suteikiama apsauga tuo atveju, jei skolininkas imsis gintis nuo pareikšto reikalavimo remdamasis neva suėjusiu terminu ar esminiu prievolės pasikeitimu. 

Pabaigai dar keli „procedūriniai“, bet ne mažiau svarbūs, aspektai:

• Laiduotojui kyla pareiga pranešti pagrindiniam skolininkui, kad jis įvykdė prievolę kreditoriui. Vėl gi, ir tai ne formalumas, o labai svarbi pareiga – įvykdžius prievolę, bet apie tai nepranešus skolininkui, jei skolininkas nežinodamas apie prievolės įvykdymą, ją įvykdo pakartotinai, laiduotojas netenka atgręžtinio reikalavimo teisės į skolininką, t. y. netenka teisės regreso tvarka išsireikalauti savo sumokėtų sumų iš pagrindinio skolininko;
• Jei ketinama perkelti skolą, būtina gauti laiduotojo sutikimą, t. y. patvirtinimą, kad laiduotojas sutinka laiduoti ir už naująjį skolininką – priešingu atveju laidavimas baigsis (sutikimas turi būti rašytinės formos);
• Tuo atveju, jei į laiduotoją su reikalavimu dėl prievolės įvykdymo iškyla poreikis kreiptis pagrindinio skolininko bankroto atveju, reikėtų nedelsti ir reikalavimus laiduotojui būtinai pareikšti per 3 (tris) mėnesius nuo bankroto bylos pagrindiniam skolininkui iškėlimo, jei laidavimo užtikrinta terminuota prievolė. Tai yra būtina padaryti, kadangi iškėlus bankroto bylą laikoma, kad visos asmens prievolės pasibaigė (taigi, ir pagrindinė prievolė), o pagrindinės prievolės pasibaigimas yra vienas iš laidavimo pabaigos pagrindų. Tuo atveju, jei buvo laiduota ne konkrečiam terminui, o iki visiško prievolės įvykdymo, reikalavimas laiduotojui privalo būti pareikštas iki pagrindinio skolininko išregistravimo iš Juridinių asmenų registro (ar byla bus baigta nagrinėti ir sprendimas joje bus priimtas pagrindinį skolininką jau išregistravus – nesvarbu). 
• Kreditoriams patartina visais atvejais užtikrinti, kad laidavimo sutartys būtų pasirašomos jų akivaizdoje. Praktikoje vis dar pasitaiko atvejų, kai pradėjus išieškojimą paaiškėja, kad laiduotojai „pirmą kartą mato laidavimo sutartį“. Teisybės dėlei būtina pažymėti, kad atskirais atvejais išnagrinėjus bylą paaiškėja, kad šie jų žodžiai – tiesa.

LAIDAVIMO SUTARTIS

FINANSŲ SUTARTYS

PLAČIAU APIE „VŽ SUTARTYS“